BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

filosofija

2011-06-12 parašė asas12

1 kl. Filosofijos kilmė ir prasmė. Pirmąsias filosofinio susimąstymo apraiškas aptinkame labai anksti, dar pirmykštėje mitologinėje kultūroje. Mūsų protėviai gyvenę akmens amžiuje buvo labai pažeidžiami, kadangi neturėjo pakankamai sukauptos gyvenimiškos patirties ir jokių mokslo žinių. Gamtos veikla tiesiog atkartoja žmogaus veiklą. Žmogus gimdo, stato, griauna, baudžia, globoja; analogiškai elgiasi ir gamta: ji gali suteikti šilumą, globodama mus ir gali išardyti užtvarkas. Gamta yra žmogaus gyvenimo tvarkos pamėgdžiotoja. Mitologinėje kultūroje pastebimi filosofiniai klausimai: Ar pasaulis yra nuogas chaosas ar yra tvarka? Ar pasaulis yra vieningas, ar viskas yra atsitiktina?
Mitologinis pasaulio sužmoginimas neregėtai pasitarnavo žmonijai, jis turėjo gilią humanistinę prasmę - tai buvo pirmoji humanizmo programa; juk jei gamtos veikla atkartoja žmogaus veiklą, reiškia gamta nėra siaubūnas, jos nėra ko bijoti. Už išorinio gamtinio chaoso slypi tvarka, kurią žmogus pajėgus įsisąmoninti ir netgi pažinti, vadinasi ryšys tarp žmogaus ir gamtos yra įmanomas. Tarp žmogaus ir gamtos nėra neperžengiamos sienos. Jei nebūtų mitologinės kultūros, nebūtų atsiradęs mokslas. Filosofijos susimąstymo užuomazgas aptinkame mitologinėje kultūroje.
Objektyviai iškyla reikalas senąjį mitologinį mąstymą pakeisti nauju teoriniu mąstymu. Šią naują orientaciją pasišauna įgyvendinti filosofija, ji atsiranda VII a. pr. m. e., pirmas pavartoja žodį Pitagoras, philosopia - išmintie meilė. Filosofas niekados nelaiko savęs išminčiumi, jis yra išminties siekėjas, mylėtojas. Aristotelis vartojo kitą pavadinimą - metafizika - visa tai, kas eina po fizikos, gamtos mokslų. Atsiradus filosofijai labai pasikeičia lygtolinis mąstymo būdas, mitologinis mąstymas labiausiai rėmėsi poetiniais įvaizdžiais. Imama naudoti griežtai apibrėžtas sąvokas vietoj metaforų, poetinius pasakojimus keičia logiškai susietų teiginių sistema. Ji remiasi ne tradicija, o argumentais ir tiesos paieška. Pirmųjų filosofų veikaluose buvo siekiama aprėpti visas to meto žinias. Iki pat XVII a. naujųjų laikų filosofija simbolizavo visa apimantį mokslą. XVII a. įvyksta lūžis, prasideda mokslų diferenciacijos laikotarpis, vienas po kito nuo filosofijos „atskyla” fizika, astronomija, matematika, medcinos mokslai, humanitariniai mokslai. Kiekvienas iš mokslų kur kas geriau, tiksliau analizavo tikrovę negu filosofija. Iš naujo iškyla klausimas: kas lieka filosofijai?
Kaip jau minėta XVII a. išsiskyrė filosofijos ir mokslo keliai, tikrovinius reiškinius mokslas ima nagrinėti kur kas profesionaliau negu filosofija, nes mokslas naudoja tikslius ir griežtus metodus, kurių filosofija nenaudoja. Diskusijos dėl jos prigimties tęsėsi ne vieną amžių, jos nenutrūksta ir mūsų dienomis. Susiklostė du alternatyvūs požiūriai į jos dalyka: sianistinis ir antisianistinis. Sianistai yra mokslo garbintojai. Jie ir toliau kviečia filosofija laikyti mokslu. Jeigu atimsi iš jos moksliškumą, tai joje nieko nebeliks, ti tą filosofijos moksliškumą sianistai aiškina naujai. Mūsų laikais tikrovę tiria mosklas, filosofija čia bejėgė. Užtad jai lieka kita srytis - paties mokslo apmąstymas. Mokslas - sudėtinga kultūros rušis. Pats mokslas yra, deja, bejėgis pasakyt kas jis esąs. Šitoje vietoje į pagalba mokslui turi ateiti filosofija. Filosofija tapusi mokslotyra. Siekdama išlaikyti mokslinę kompeteniją ir toliau, filosofija privalo modernizuotis, tapti išimtinai mokslą aptarnaujančia disciplina, mokslo tarnaite. Filosofija turėtų būti dėkinga mokslui,kad jai dar leika darbo XIX a. Šioje vietoje iškelsime sau klausimą: ar tikrai mokslo galios yra tokios beribės? Mokslo garbintojai, sianistai, daro vieną klaidą - jie teologizuoja mokslą, pripaišo jam dieviškas sąvybes, nėra to, ko dangiškasis tėvas nepajėgtų. Analogiškai, nėra to, ko nepajėgtų mokslas. Mosklas - visagalis, o visagaliui galima tik tarnaut. Todėl apie filosofijos, kaip disciplinos savistovumą negali būti nei kalbos. Jos vaidmuo grynai instrumentinis - aptarnauti mosklą. Laimei ne visi taip galvoja.
Kitas - antisianistinis požiūris kur kas demokratiškesnis, jis atsisako laikyti filosofiją tik mokslo tarnaite. Šis požiūris pripažįsta, jog XXI a. filosofija turi daug bendrumo su mokslu, kaip ir mokslas, ji ieško tiesos, remiasi argumentais ir siekia pagrįstų išvadų, bet laikyti ją mokslu visdėlto neišeina, kadangi tarp jos ir mokslo egzistuoja keletas esminių skirtumų:
1. Mokslas tiria tikrovę, filosofija ją interpretuoja.
2. Mokslas formuoja dėsnius, jo tiesos tikslios ir vienareikšmės. filosofijos tiesos yra atviros. Jei jos teiginiai būtų griežtai reglamentuoti, įgiję dėsnių pavidalą, tai jie neišvengiamai taptų dogma. Filosofas gi yra laisvas, jis visuomet gali performuluoti iškilusį klausimą, aiškindamas jį iš kitos pusės.
3. Filosofija oriantuojasi ne vien į tiesą, bet ir į išmintį. Tai mąstymo savikritika - kitoniškas savo paties mąstymo vertinimas. Išmintis - tai mąstymas apie mąstymą, suvokiant, jog niekas iš mūsų neturi galutinės, baigtinės tiesos.
4. Filosofija nėra praktinė disciplina. Ji peržiangia praktinį žmonių gyvenimą. remiasi trancendavimu. Filosofijos nejaudina nei daiktų sandara, nei jų struktūra ar funkcijos. Apie geriau papasakoja specialusis mokslas. Jos nejaudina gamta kaip tokia, žmogus kaip toks. Filosofiją domina kitas dalykas - žmogaus ir pasaulio santykio problema. Filosofija apmąsto būtie pagrindus, žmogaus santykį su visuomene ir gamta bei pačiu savimi. Jei žmogaus buvimas pasaulyje būtų garantuotas, filosofijos nereikėtų, pakaktų tikslių, nuogų mosklo žinių. žmogui visuomet iškyla tinkamo žinių panaudojimo problema, todėl filosofijai visada rūpi vienas dalykas - žinių ir vertybių darna.
Filosofija perspėja: žmogaus gyvenimą vaizduoja trys vektoriai: žinios, vertybės ir veikimo būdas. Tokiu būdu galima padaryt bendrą išvadą: filosofija reprezentuoja savistovę kultūrinę tradiciją šalia mokslo, meno, politikos, religijos ir teisės. Ji apmąsto bazines žmonijos egzistavimo problemas.. Šiais laikais jai būdinga sekanti kultūra: teorinė filosofija (įeina ontologija - mokymas apie būtį, epistemologija - mokymas apei pažinimą), taikomoji (praktinė) filosofija - politikos filosofija, ekonomikos, kultūros, meno (estetika), moralės (etika), religijos, edukologijos filosofija.
2kl Filosofija ir žmogaus pasaulėžiūra
F. glaudžiai susijusi su kultūra. Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) nuo gamtos. Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Materialinę kultūrą sudaro gamybos būdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Dvasinę kultūrą sudaro žmonių dvasinės, intelektualinės veiklos būdai ir produktai: mokslas, menas, politinės ir teisės teorijos, moralė, religija.
Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema.Taigi, kultūrą integruojantis pradas yra pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra - pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija.
Skirtingų epochų, skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra nėra vienoda. Tačiau kai kuriais svarbiais aspektais skirtingos pasaulėžiūros sutampa. Tai lemia ta aplinkybė, kad pasaulėžiūrai įtakos turi taip pat socialinio gyvenimo sąlygos, būdingos visai visuomenei, o ne tik tam tikrai grupei. Tarp tokių sąlygų minėtina visuomenėje naudojama technika ir technologija, valstybės valdymo būdas, vyraujanti tikyba, švietimo būklė. Nemažą įtaką pasaulėžiūrai turi mokslo atradimai. Tačiau ne kiekvienas mokslo atrastas faktas (ar teorija) turi pasaulėžiūrai reikšmę. Jis tampa svarbiu pasaulėžiūrai tik tuo atveju, jei perkeliamas į vidinį žmogaus pasaulį ir susiejamas su žmogaus įsitikinimais, idealais, vertybių sistema.
Pasaulėžiūrą formuoja įvairūs veiksniai. Tačiau, kas yra to kultūros karkaso - pasaulėžiūros - pagrindas? Juo, matyt, yra f. Iš tikrųjų - juk f., aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir savimi pačiu, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir bendrą vietą jame. Teorinė f. sprendžia pasaulio prigimties - materialios ar dvasinės - problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė f. siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žm. išvis gali nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). F. daro didžiulį poveikį žm. įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.
Daugybė f. gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina f. ir pasaulėžiūrą. Su tuo negalima sutikti. 1. pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys - žm. įsitikinimai, kurių apraiškos yra poelgiai, o f. yra teorinis darinys - ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos. 2., f. tėra vienas iš veiksnių darančių įtaką pasaulėžiūrai.
Trumpai tariant, f. tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida. Įvairiais būdais patekusios į žm. sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mežesniu mastu veikia epochos kultūrą.

3. Tikrovės vieningumo problema Antikos filosofijoje. (Mileto mokykla) Būties problema sen. Graikijos filosofijoje.
Pirmieji filosofiniai mokymai susiformuoja VII a. Pasirodo jie vienu metu senovės Kinijoje, Indijoje, Graikijoje. Tuose mokymuose yra skirtumų: rytų filosofija. - suaugusi su religija, mitais, mistika. Tam, kad suprasti senovės Rytų filosofiją, būtina gerai susipažinti su religijotyra, mitologija, mistine revoliucija. Tuo tarpu vakarų filosofija yra labiau pasaulietinio pobūdžio. Todėl jau patys pirmieji graikų mąstytojai siekia atsiriboti nuo pasaulio sužmoginimo. Pirmieji senovės graikų mokymai brendo t.t. intelektualų sambūriuose susirinkdavo3-4 mąstytojai ir įkurdavo filosofų mokyklą. Pagrindinė tema buvo pasaulio prigimties problema. Kas yra pasaulis? Ar jis tik regimų daiktų buveinė? Ar pasaulis savo esme yra amžinas, ar vis dėl to kada nors subyrės į dulkes? Minėti klausimai tapo dingstimi atsirasti pirmajai filosofinei graikų mokyklai „ Mileto mokyklai”. Mileto mieste VII a. p. m. e. susiduria 3 mąstytojai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Talis pirmasis suabejojo įprastiniu pasaulio mąstymu. Ką paprastai laiko pasauliu eilinis žmogus, ką tik regi aplink save: įvykius, daiktus, procesus… Kuo daugiau žmonių priskaičiuoja tokių dalykų, tuo pasaulio sąvoka jam atrodo prasmingesnė. Jei žmogus remtųsi ne jutimais, o protu, tai jam pagal Talį atsivertų kitas vaizdas. Už tų nykstančių reiškinių jis įžvelgtų tai, kas neregima, nepasiekiama jutimais. Būtent protu įžvelgtume vidinę tvarką, viso ko tvarką, vienybę. Tvarka pagal Talį pažymi ir metų laikai - pavasarį keičia vasara, ne žiema, o po nakties neišaušta kita naktis. Ta vidine tvarka pasižymi pasaulis. Talis pavadino - kosmosu. Jo jėga beasmenė užtikrinanti kosmoso tvarumą, amžinumą, padeda pirminė medžiaga - arche (pradas). Taliui tokiu pradu yra vanduo, bet ne tyras, kurį geriame, o niekuomet neišnykstantis, neišgaruojantis, tai yra pastovi nedaloma medžiaga. Iš vandens pradų viskas gimsta ir vėl subyra į vandens molekules.
Anaksimandrui tokia medžiaga - medžiagiška esybė, kurią jis vadino apeironu - tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Ananksimandras tapatino, regis su erdve, iš dalies - su laiku; Anaksimenui - oras. Tokiu būdu miletiečių dėka buvo pasiūlytas filosofinis novatoriškas pasaulio modelis, pasaulio prigimtis yra savaiminė, natūrali. Jis gyvena savo paties įvesta tvarka. Ir ta tvarka žmogui iškyla kaip jo gyvenimo etalonas, siekiamybė. Kosmoso įvesta tvarka jokiu būdu nėra atsitiktinė, spontaniška. Kosmosas tvarkosi tobulai, siekdamas visų gamtinių reiškinių, harmonijos ir darnos. Jame apsijungia: tiesa, grožis ir gėris. Todėl bet kurio žmogaus siekimas perdaryti kosmosą, patobulinti jį yra nepageidautinas, nes tobulybės iš principo neįmanoma nei pagerinti, nei patobulinti. Ją galima tik sugriauti. Miletiečių mokymas apie pasaulį buvo pažangus ir novatoriškas, tačiau nepaisant visų privalumų, jų mokyme glūdėjo ir vienas silpnumas. Jie niekaip negalėjo paaiškinti vieno dalyko: kokiu būdu iš pastovių ir amžinų nenykstančių pradų atsiranda nykstantys, nepastovūs reiškiniai. Į šį neatitikimą dėmesį atkreipia kitas to meto mąstytojas Herakleitas. Jis gyveno VI a. Pr. M. e. Jis pamatė miletiečių pasaulio modelio nepakankamą įtaigumą, todėl užsimojo pateikti naują pasaulio modelį. Herakleitas paskelbė: pasaulis nėra pastovumo buveinė, jis yra dinamiškas tiek išore, tiek vidumi, jis įkūnija nuolatinį tapsmą. Visus tikrovės kitimus pagal Herakleitą sukelia dvi priežastys: 1. pirminė medžiaga: ugnis - pati dinamiška. Visas kosmosas yra amžinai plevesantis kitimų ugnis. 2. kitimus palaiko prieštaravimai. Priešybių kova yra viso ko tėvas ir karalius.
4. Tikrovės įvairovės problema Herakleito ir Demokrito filosofijoje. Herakleitas paskelbė, kad pasaulis nėra amžino pastovumo buveinė. Jis yra dinamiškas tiek išore, tiek vidumi. Jis įkūnija nuolatinį tapsmą. Pasaulis panašus į upės tekėjimą, viskas jame teka ir mainosi, dėl to nepaliaujamo tekėjimo į tuos pačius upės vandenis niekam nepasiseks įžengti antrą sykį. Pasak Herakleito visus tikrovės kitimus sukelia 2 priežastys:
1.pirminė medžiaga - ugnis. Pati ugnis yra dinamiška, o visas kosmosas - amžinai plevenanti kitimų ugnis. 2.kitimus palaiko prieštaravimai, priešybių kova.
Tačiau visuose tikrovės pokyčiuose egzistuoja vienas pastovumas. Tas pastovumas - tai būtina, dėsninga kitimų eiga.
Logas valdo ir žmogaus gyvenimą. Anot Herakleito, žmogaus žiūra į pasaulį yra dvejopa:
1.praktinė žiūra, kuri duota iš prigimties. Tai šališka, visuomet suinteresuota žiūra, siekianti naudos sau. 2.kultūrinė žiūra. Žmogus čia viską vertina ne dėl naudos, jam daiktai ir žmonės vertingi todėl, kad jie egzistuoja
Pasak Demokrito (IV a.pr.m.e.) ir jo bendražygio Leukipo, kosmose egzistuoja 2 pradai - atomai ir tuštuma. Visi atomai kokybiškai nesiskiria, skiriasi grynai kiekybiniu atžvilgiu (dydžiu, forma, padėtimi atominėje struktūroje). Skriedami tuštumoje atomai sąveikauja vienas su kitu ir gimdo naujas, iki tol neregėtas atomines struktūras. Atsiradęs daiktų pasaulis turi didesnę daiktų įvairovę nei turėjo iki tol. Pasak Demokrito, atomų yra įvairių rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. Demokrito atomai, be abejonės, turi tikrosios būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydžiu, padėtimi tvarka; be jų, dar egzistuoja ir tuštuma. Būtent dėl to, kad egzistuoja tuštumai atomai gali judėti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudarydami įvairius darinius arba, kitaip tariant, kūnus. Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Daiktų savybių skirtumą lemia ne tiek pačių daiktų, kiek juos sudarančių atomų forma. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų. Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, - kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikrąja, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtimi yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Tačiau juslėmis suvokiami daiktai nors ir laikini nėra iliuziški - juk jie sudaryti iš tikrosios būties dalelių.
5. Priežastingumo problema Demokrito filosofijoje. Demokritas domėjosi, ar įmanomas kompromisas požiūryje į būtį, ar įmanoma pasaulio pastovumą suderinti su jo kintamumu? Jis nusprendė, kad kompromisas įmanomas, tik reikia pasitelkti į pagalbą naują atomistinę būties sampratą. Pagal šią teoriją, kosmose yra 2 pradai: atomai ir tuštuma. Atomai - pačios mažiausios medžiagų dalelės, jos neregimos ir nedalomos. Visi atomai kokybiškai nesiskiria, skiriasi kiekybiniu atžvilgiu. Jie skiriasi forma, dydžiu ir padėtimi atominėje struktūroje. Gymdydami įvairius daiktus, atomai atstovauja vienybę kosmose. Įvairovę jungia ir vienija priežastiniai ryšiai;. Priežastingumas - neatskiriama gamtinio pasaulio savybė. Gamtoje niekas nevyksta be priežasties. Priežastingumas gamtoje yra objektyvus. Kur kas sunkiau aptikti objektyvias priežastis žmonių gyvenime.
Demokritinė priežastingumo samprata susilaukė pripažinimo, ji virto savotiška klasikine kultūrine tradicija. Iki pat 19 am. pradžios šio požiūrio laikėsi ir mokslas, ir filosofija, ir eiliniai žmonės. 19 amžiuje ši nuostata pasiekė apogėjų, žymus rašytojas ir fizikas Loplasas iškelia teoriją, kuri skelbia: viskas, kas vyksta pasaulyje, visuomet vyksta su griežtu būtinumu. Objektyviai atsitiktinumų nebūna, tereikia tiksliai nustatyti pradines žmonijos gyvenimo sąlygas, ir mes tiksliai galėsime prognozuoti kas laukia žmonijos po tūkstanties ar šimtų tūkstančių metų. Į akis aiškiai metasi tokio aiškinimo ribotumas. Kame demokrito ir jo pasiekėjų bėda? Bėda buvo ta kad jo priežastingumo supratimas buvo mechanistinis. Mechaninis pasaulis yra griežto priežastingumo pasaulis.
Bet iškyla kitas klausimas: Ar įmanoma visus priežastingumo atvejus įsprausti į mechaninio priežastingumo rėmus? (Pvz. Ar įmanoma socialinius reiškinius paaiškinti mechanikos dėsniais?) Neišvengtumėte paradoksų ir jeigu mums tektų griežtą priežastingumą taikyti visuomenei - tada susidurtumėme su labai negatyviom pasekmėm ir išvadom: 1). viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta neišvengiamai, nes niekas negali pakrypti kita linkme, o tik vienintelė įmanoma. Be to, išeitų, kad pasulyje viešpatauja ne vien neišvengiamumas, bet ir fatalizmas, viskas nulemta išorinių aplinkybių, ar likimo (Pvz. Jei sergi vėžiu, tavęs laukia viena lemtis - mirtis). 2). Individo laisvė tampa tik miražu, laisvos valios objektyviai neegzistuoja, viską lemia objektyvus priežastiniai ryšiai, todėl žmogus yra išorinių sąlygų žaisliukas, laisvo pasirinkimo jis neturi, už jį pasirinkimą vykdo istorinis būtinumas, ekonominiai dėsniai, valstybės vadovų ar politinio elito valia. Atsiranda sąlygos pateisinti autorinį režimą.
Tikrovėje šios negatyvios išvados nepasiteisino: kad ir kokie būtini gamtos dėsniai, jie nesupančiojo žmogaus. Žmogus negali panaikinti traukos dėsnių, jis gyvena gravitacijos pasaulyje, bet jis gali tai, ko negali jokia kita gamtinė būtybė - remdamasis mokslo žiniosmis, jis gali pažinti traukos jėgų veikimą ir ištrūkti iš jų nelaisvės pakildamas į orą lėktuvų ar kosminių palygovų pagalba. Žmogus laisvas nuo aklos priklausomybės būtinumo, nes jis gali tą būtinumą pažinti.
Žmogus laisvas ne tik savo santykiu su gamta, bet ir su savo istorija. Istorijos eigoje veikia atsitiktinumai.
Tokiu būdu, žmonių gyvenime susiduriame su atsitiktinumų jūra. Jei iš visuomenės persikelsime į mikrodalelių pasaulį, tai ir čia atrasime objektyvius atsitiktinumus. Užfiksuoti elektrono judėjimo traektoriją dar niekam nepavyko, kodėl? Dėl begalybės pašalinių atsitiktinių poveikių (elektrono judėjimą veikia laboratoriniai įrenginiai, žmogaus fizinis laukas, kitų planetų ksominės dalelės, etc.).
Tokiu būdu, šioulaikiniame moksle, tiek gamtotyros, tiek humanitariniuose moksluose, pradedant 19 am. 2 puse, vis labiau įsisavinamas atsitiktinumų aprašymas. Šiuolaikinė filosofija atsisako mechanistinio priežastingumo idealizavimo, jei priimtinesnė nuosaikaus priežastingumo samprata. Pagal ją, vienos priežastys gali būti būtinos, o kitos atsitiktinės. Vadinasi, šiuolaikinė filosofija teigia, jog atsitiktinumų prigimtis yra objektyvi - atsitiktinumai nėra žmogaus išmonė.
6 kl Būties problema Parmenido filosofijoje.
Elėjos m-klos atstovas, gyveno apie 540-480 m.pr.Kr.; Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; Būtis - tai, kas negali pavirsti nebūtimi; Būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, bet koks kitimas yra nesuderinamas su būtimi; Mąstyti ir būti yra lygiavetės sąvokos; pažint neįmanoma; Vėlesni mąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė realybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą.
„Ką tikrą apie pasaulį galiu pasakyti ? Tik tai, kad jis yra. Tai nepaneigiama. Užsimerk, užsikimšk ausis, apsivyniok visas drabužiais nuo galvos iki kojų, vis tiek jausi - pasaulis yra. Tai ne tik šitaip - jutimais - įrodoma, bet ir protu nepaneigiama: jeigu pasaulio nebūtų, mes negalėtume net parodyti, kad jis yra. Mes, kurie jaučiame ir sakome, kad pasaulis yra, taip pat esame, priklausome tam pasaulio buvimui. Būtis yra, o nebūties nėra. Jeigu ji būtų, galėtų nebūti pasaulio, o mes įrodėme, jog jis yra. Jei nėra nebūties, tai nėra ir kitimo: kiekvienas kitimas reikštų nebuvimą, nebūtį. Vadinasi, būtis yra, ji nekintama, o kadangi nekintama - amžina. Viskas yra amžina ir pastovu.”
7 kl Gerio samprata sofistų filosofijoje Pr. įžanga- apsistokime ties bendra vertybių teorija. Vertybių prigimties supratimas padės tiksliau suvokti sofistų mokymą apie gėrį. Vertybių sandara paprastai naudojama visose žm. gyvenimo srityse, tos sąvokos dėka apibūdiname suinteresuotą žm. santykį su aplinkos objektais. Kiekv. individo sąmonėje vertybės- kasdieniai orientyrai. Be jų žm. nepajėgtų kryptingai veikti. Be vertybių individas nesugebėtų įveikti savo veiksmų chaoso. Kasdieniniame gyvenime vertybės dažnai painiojamos su gėrybėmis, esą prisirinkai pilną pintinę grybų, tai tau tai yra vertybė, bet tu nemėgsti nei grybų, nei grybavimo, tu tiesiog dėl draugystės padėjai draugui pririnkt grybų, tokiu atveju jis turi gėrybes. Gėrybės- visa tai kas supa žm., visa materiali kultūra: gamta, knygos, technologijos, miestai, autobusai ir t.t. Gėrybės egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų valios. Vertybėmis tampa tik neobjektyviai reikšmingos žm. gėrybės. Vertybės paprastai būna bendros visai žmonijai, jos vadinamos bazinėm vertybėm, kadangi jos formuojasi bendrų žmonijos interesų (reikmių) pagrindu. Pvz.: meilė, teisingumas. Tačiau yra vertybių, kurios yra asmeninio pobūdžio. Vertybės sudaro žm gyvenimo pagrindą. Jeigu iškyla grėsmė vertybėms, žm supainioja vertybes, tai susvyruoja ir žm gyvenimas. Tradiciškai vertybės sistematizuojamos į sekančias klases:
1. Prigimtinės vertybės- laisvė, savarankiškumas, gebėjimai.
2. Egzistencinės vert.- soc. santykių darna (harmonija), dvasinė individo pusiausvyra, sociumo ir gamtos balansas.
3. Ekonominės vert.- darbo efektyvumas, finansinė nauda, verslumas.
4. Socialinės vert.- soc. teisingumas, soc. verslo atsakomybė, šeima, skirtingų civilizacijų darna.
5. Politinės vert.- politinis teisingumas, valstybės stabilumas, politinio elito ir narių (liaudies) balansas, pilietinės visuomenės darna, demokratija, jos principai.
6. Epistemologinės vert.- mokslinės tiesos, pagrįstas žinojimas, loginis nuoseklumas (epistema- žinoti).
7. Etinės vert.- gėris (moralinis), dorovinės tiesingumas, meilė, viltis, tyrumas, drąsumas, sąžiningumas.
8. Religinės, estetinės vert.- Dievas, tikėjimas, grožis, meninė įtaiga ir t.t.
Minėta vertybių klasifikacija yra reikalinga tam, kad būtų galima aiškiai susivokti su kokiomis vertybėmis reikalą turi tas ar kitas filosofas. Keliama problema- gėrio problema sofistų mokyme, tai sofistams aktuali etinė problematika.
5a.pr.m.e. ženkliai keičiasi antikinė visuomenė, atsiranda poliai, miestai, valstybės. Jie buvo ankstyvosios klasikinės demokratijos židiniai. Sofistai skelbėsi esą išminties mokytojai, savotiški antikos Basanavičiai (švietėjai), švietimo tikslais jie ėjo į mases, mokė raštų, protingo ūkio tvarkymo bei retorikos- iškalbos meno. Už mokymą būtinai reikalaudavo pinigų, dėl ko buvo kaltinami savanaudiškumu. Minėtus kaltinimus atmesdavo vienu argumentu- tas, kuris moka už mokslą, tas jaučia pareigą mokytis, tas, kuris nemoka už mokslą, žvelgia atsainiai, galim mokytis, galim ne.
Švietėjiška veikla buvo pozityvioji jų veiklos pusė, bet buvo ir tokia pusė, kuri jų nepuošė. Ugdydami iškalbos meną žmonėse, jie nevengdavo neleistinų išvedžiojimų, neteisingiems teiginiams suteikdami teisingą prasmę. Jie skelbdavo, kad girtuokliavimas- ir blogis (pagreitina mirtį), ir gėris (padeda artimiau dvasingai bendrauti). Dėl tokių dviprasmybių naudojimo ilgainiui jų mokymas įgavo negatyvų vertinimą. Sofistai pagarsėję kaip tariamos, paviršutiniškos išminties nešėjai.Nepaisant negatyvių jų mokymo aspektų, sofistais sukūrė mokymą vertą šiandieninio dėmesio.
Žymiausi atstovai: Protagoras, Gardijus, Trasimachas??. Sofistai sąmoningai stoja prieš supaprastintą, natūralistinį požiūrį į žm. Žm. nėra didžiojo kosmoso minidalele (mini kosmosas), jis nėra natūralistinis gamtos darinys. Reali situacija- kitokia, paskelbia Protagoras. Žm. apibūdina refleksai, instinktai, biologinė kūno sandara. Šios savybės žm sieja su gamtinėm būtybėm, tačiau kt savo puse jis fundamentaliai skiriasi nuo gyvūnų pasaulio. Jis turi tai, ko neturi nei vienas gamtinis padaras- laisvės turėjimą. Gyvūnai nėra laisvi. Laisvu gimsta tik žm ir ta jo savybė- prigimtinė.
Vadinasi nuo žm priklauso, kuriems daiktams būti, egzistuoti, o kuriems ne. Gėrio formulė išmintingajam skambės taip: kas naudinga man, tas ir teisinga ir dora mano paties atžvilgiu.
Taigi gėrio kriterijai, pasak Sofistų, yra sąlyginiai. Būdamas laisvu kiekvienas žm turi teisę įsivesti savas gėrio taisykles, tokiu būdu bendrų gėrio kriterijų neegzistuoja. Net politikoje, teigia Protagoras, veikia tas pats sąlyginis gėrio supratimas. Politikoj aukščiausias gėris- galia. Vadinasi tas, kuris yra stipresnis, tas yra ir teisingesnis.
8. Gerio kriteriju problema Sokrato filosofijoje.
Sofistų pradėtą žmogaus filosofiją toliau plėtojo Sokratas 4a. prieš mūsų erą. Dviem atžvilgiais Sokratas tapo išskirtiniu mąstytoju. 1. Jis buvo vienas pirmųjų idealistinės sistemos kūrėjų, nuo jo prasideda idealizmas. Po jo seka Platonas ir Aristotelis ir jie tik tolbulino idealizmo strategiją.2 Nė vienas mąstytojas filosofijoj nebuvo tokia vientisa asmenybė kaip Sokratas. Ką skelbė tai tą ir darė. Nebuvo atotrūkio tarp žodžių ir darbų.
Kai gyvenimo pabaigoje buvo nuteistas už taip vadinamą „jaunimo tvirkinimą”, nes mokė, kad yra nedaug dievų, o tik vienas Dievas. kai draugų padedamas pabėgo iš kalėjimo- sąmoningai pasirinko mirtį kaip savo teisumo įrodymą: „Jei aš teisus, už tiesą nebijau mirti”. Dėl to išliko nešališko, moralaus žmogaus simboliu. Jis aukojo save dėl idėjos. Sokratui yra artima sofistų mintis apie žmogaus savitumą, tik tą savitumą jisima aiškinti naujai. Jis atsisako laisvę laikyti vieninteliu skiriamuoju žmogaus bruožu. Laisvė gali nukripti žmogų tiek į žmogiškus, tiek į gyvuliškus poelgius.
Ne laisvė, o dora yra tikrasis žmogiškumo pagrindas. Supratimą apie dorą žm. neįgyja kartu su savo gimimu; kultūringais negimstama, o tampama; pakilti žmogui iki kultūringos asmenybės padeda žinios- tiksliau žiniomis apsiginklavęs protas.
Etinės žinios įneša aiškumą, jos teigia- doros kriterijai negali būti sąlyginiai ir realiatyvūs, priklausantys nuo kiekvieno individo įsivestų taisyklių. Jei tas taisykles asmuo įsiveda savivališkai, tai įsigyja galimybę pateisinti bet kurį savo poelgį, todėl dora yra viena, bendražmogiška, jos normos universalios ir bendros be išimties visiems žmonėms.
Pagal Sokratą, žinios yra doros pagrindas. Dėl to jis laikomas racionalistinės etikos kūrėju. Bet jeigu žinios vaidina tokį svarbų vaidmenį doros tapsme, tai tuoj pat iškyla kls.: ar turime aklai pasitikėti jų galia? Ar turime tikėti jog bet kurios žinios, bet kuris žinojimas tiesiogiai atves, nukreips mus į tiesos kelią? Šitaip galvoti būtų pragaištinga. Žinojimas nėra lygiavertis, egzistuoja išmintingas ir neišmintingas žinojimas.
Doras žm yra doras tik tada, kai jis yra vientisa asmenybė. Taip turėtų būti, teigia Sokratas, bet nėra kasdieniniame gyvenime.
9kl. Idėjų pasaulio samprata Platono filosofijoje. Tikros ir netikros meilės problema.
Patys brandžiausi filosofiniai mokymai Sen. Graikijoje susiję su Platono ir Aristotelio vardais. Abu jie - idealizmo šalininkai. Abu labai domėjosi mokslais. Platonas - matematika, Aristotelis - astronomija, ekonomika, logika, fiziologija.
Platono pastangomis buvo įkurta pirmoji aukštoji mokykla - Akademija (Platono Akademija). Joje dėstė: kūno kultūrą., matematiką ir filosofiją. Pats Platonas lb žavėjosi Sokrato išmintimi. Jis laikė save jo mokiniu, tačiau jo interesų ratas buvo kur kas platesnis negu Sokrato. Platonui rūpėjo ne tik etinės problemos, jam rūpėjo ir pasaulio, ir žmogaus gyvenimo, ir valstybės klausimai, todėl jo filosofija siekė būti visą apimančiu mokymu, sistema.
Kaip ir Sokratą Platoną domina dvasiniai dalykai, kas yra gėris ir kame slypi gėrio šaltinis? Jis sutinka su Sokratu, jog gėrį atstovauja dora tik jis atsisako gėrio šaltiniu laikyti žmogaus protą. Sokratui atrodė, kad žmogaus protas absoliučiai yra patikimas, kuo protingesnis žmogus, tai tuo jis dorovingesnis. Platono akimis - tai diskutuotinas teiginys, gyvenime tiek atvejų kada protingieji pasineša į blogį. Ir kuo protingesnis žmogus, tuo pajėgus sukurti didesnį blogį. Vadinasi doros šaltinio turime ieškoti kitur, anapus žmogaus ir jo medžiaginio pasaulio. Privalo egzistuoti grynų, švarių vertybių ir tikrų žinių pasaulis. Pasaulis nesuteptas jokiu įskaičiavimu ir nauda. Platono įsitikinimu, toks pasaulis yra, ir jį pavadina Idėjų pasauliu (Eidosas- idėjos, formos). Platonas klausia kas yra grožio sąvokos objektas? Grožio aplamai sąvoka išliks net jei visi gražūs objektai išnyks, jų nebeliks. Todėl amžinai būti, egzistuoti galima tik idėjoje idealiai. Tuo tarpu daiktai nėra būtis, tik idėja būna ir egzistuoja, o daiktai tampa. Taigi, apibendrinkim: tikrą pilnatvę, būtį Platonui įkūnija idėjos, tobulų dvasinių vertybių pasaulis. Būtent čia, idėjų pasaulyje gyvena „grynas teisingumas”, švarus sąžiningumas, tikra meilė, tikra garbė, tobulas apskritimas ir t.t. Tai dvasinių, kultūrinių idealų pasaulis. Taip jis užtikrino žinojimo, meno ir doros vienovę, nes gėris yra šios 3 vertybės kartu. Ar pajėgia jis susisiekti s tikrųjų vertybių pasauliu? Platono požiūriu, jis nėra atplėštas nuo idėjų pasaulio. Iki gimimo jo siela gyvena šiame pasaulyje, ten būdama ji įgyja supratimą apie tikras dvasines vertybes, bes vos tiktai siela palieka idėjų pasaulį ir susijungia su kūnu - ji pasikeičia.
Kyla klausimas, ar gali žmogus susisiekti su tikruoju pasauliu? Žmogus nėra atplėštas nuo idėjų pasaulio. Iki gimimo siela gyveno idėjų pasaulyje, ten įgijo supratimą apie tikrąsias vertybes, bet vos tik siela palieka idėjų pasaulį ir susijungia su kūnu jinai pasikeičia. Kūniški instinktai, emocijos, aistros vis slopina ankstesnį žinojimą.
Dvasinių vertybių supratimas tampa neaiškus ir susidvejinęs. Išorinis vartotojiškas meilės supratimas sukelia skaudžias pasekmes tiems, kurie lyg drugiai skrajoja nuo vieno, prie kito meilės objekto, moka brangią kainą - išsisemia. Norėtų mylėti, bet nepajėgia. Įsimylintys dėl turtinio išskaičiavimo, ar garsaus vardo, kaip taisyklė, susidvejina, maišo tikrus jausmus su išgalvotais, mėgina užkariauti kito meilę prievarta ir dauguma atveju ją pralaimi. Tokių skaudžių padarinių būtų mažiau, jei mylintieji vadovautųsi tikros meilės išraiška: mylima ne dėl turto. Mylima už tai, kad mylimojo graži siela, o ji, graži siela, yra tada, kai ji spinduliuoja gerumu, kurį pradinėje meilės fazėje - ieško savitarpio, darnos.
Tiesa, gyvenime tai ne dažnas atvejis,. Dažnesnis kitas atvejis: iš seksualinių santykių siekiama malonumo tiktai sau. Tokia savanaudiška aistra jau pačioje pradžioje žudo kūnišką meilę, nes nesiskaitoma su partnerio pasiruošimu mylėti seksualiai, fiziologiškai. Tikra aistra išsiskleidžia tada, kai malonumą patiria abi pusės ir tas malonumas perauga į tvirtą emocinį ryšį, abiejų partnerių siekimą vėl ir vėl kartoti meilės žaidimus. Kūniškos meilės vaisiai - vaikai, suteikia gilią prasmę tiek vyrui, tiek moteriai, įgalina pratęsti žmonių giminę ir padeda tėvams įsiamžinti. Kūniška meilė yra būtina ir sudėtinė tikros meilės dalis, bet meilė nesusiveda vien tiktai į seksą.
Galima fiziologiškai tenkinti vienas kitą, bet sielų nedarna atves į išsiskyrimą. Todėl šalia kūniškos meilės pusės tenka išskirti ir dvasinę meilę. Pastaroji, Platono akimis, yra lemiančioji. Dvasinė meilė - tvari tarpusavio sielų giminystė ir atsidavimas vienas kitam. Dvasinės meilės pagrindas yra vyro ir moters lygybė. Ir vyrą ir moterį skiria priklausomybė skirtingoms lytims. Tai jų biologinė specifika.. Bet kartu yra tai, kas juos jungia. Jie abu yra žmonės. Kaip žmogus, moteris disponuoja tais pačiais gebėjimais, kokius turi vyrai, todėl meilėje ji yra lygiavertė partnerė. Platonas buvo mąstytojas pirmasis sąmoningai pasisakęs už moterų emancipaciją. Tuo lygiateisiškumo pagrindu gali formuotis tikroji meilė, kuri pasireiškia abipusia tolerancija, pasirengimu išklausyti kitą, kuri pasižymi savitarpiniu pasitikėjimu ir neišsenkančiu vienas kitam vidiniu žavesiu.
Siekimas atsiverti mylimajai ir gebėjimas tai daryti yra tikrasis meilės požymis. Tiktai tokiu atveju meilės nenumarins niekas - nei atstumas, nei laikas, nei amžius. Net jei 3 ar 10 metų nematysi savo mylimojo, vis tiek išlaikysi ilgesį jam. Iš čia kilęs plačiai paplitęs posakis - „platoniška meilė”, grynai dvasiška, skatinanti mylėti per atstumą ir ignoruojanti seksą. Bet tai greičiau Platono mokymo iškraipymas. Šalia dvasinės meilės, Platonas įveda trečią meilės pakopą - meilę aplamai - tai pati aukščiausią meilės būsena, kai mylintieji myli vienas kitą ne dėl vaikų o dėl pačios meilės. Tobula meilė, pagal Platoną yra tik idealas. Realiame gyvenime ji yra nepasiekiama, bet žmogui išpuola vienas šansas - idealą laikyti savo siekiniu. Tegul tobulos meilės niekados nepavyks išgyventi, bet visados turime galimybę artėti prie jos, siekti kūniškai ir dvasiškai tobulinti savo santykius su mylimuoju, nes meilė nėra duotybė. Nėra duota gatavu pavidalu. Ji yra kuriama visu žmogaus gyvenimu,. Ir čia tvirtas pagalbininkas žmogui yra idealai. Siela be idealų, yra klaidžiojanti siela.
10 KL. TEISINGOS VALSTYBES SAMPRATA PLATONO FILOSOFIJOJE Pagal sofistus tiesos ir teisingumo sąvokos yra skirtingos ir dažnai painiojamos. Tiesos klausimai visada yra pažinimo klausimai. Tiesa apibūdina tiriamo reiškinio gilumą ir pagrįstumą, ji visada yra neutrali (objektyvi) sąvoka. Teisingumo sąvoka visada sukasi apie žmogų, apima žmogaus santykį su kitais žmonėmis. Ji visada vertina. Teisingas žmogus yra viena, o tiesą sakantis - kita. Tiesą sakantis žmogus gali būti laikomas neteisingu, nes daug kas tiesos nemėgsta. Teisinga valstybė ar ne, priklauso nuo žmogaus vertinimo. Valstybė tokiu būdu teisingumą nulemia jėga, galia. Jėga ir yra teisingumo kriterijus.
Tokią teisingumo sampratą užginčijo Platonas. Jo požiūriu, jėgos kriterijai nieko neišsprendžia. Ne geresnė padėtis ir su demokratiniais režimais. Čia kiekvienas jaučiasi ponu, demokratijos individualizmas gimdo anarchiją ir betvarkę. Tai iš vidaus pakerta valstybės stabilumą ir tvirtumą (pvz Atėnai, Jelcino demokratinė sistema). Teisinga bus ta valstybė, kuri bus pajėgi teikti gėrį visiems, tiek stipriausiems, tiek silpniausiems. Kuri užtikrins stabilią tvarką ir garantuos saugumą. Norint sukurt tokią valstybę, reikia vadovautis 2 principais: 1. Siekti įtvirtinti valstybėje žmogaus vienybę ir solidarumą. 2. Siekti valstybės vadovo vienybės su liaudimi. Teisingumo nebus, jei vadovas tarnaus tik sau ir savo klanui. Teisingas vadovas turi užmiršt savo asmenines ambicijas, garbę ar didybės maniją. Pagrindinis jo rūpestis turi būti tarnavimas liaudžiai.
Norint įgyvendint šiuos 2 uždavinius, reikia:
• Pasirūpinti pilietiškumo ugdymu žmoguje. Individas privalo pilietiškai subręsti, turėt pilietinės pareigos jausmą. Prie tokio pilietiškumo ugdymo žmogaus dvasioje turi prisidėti ir valstybė, pasitelkdama švietimo, lavinimo, auklėjimo įstaigas.
• Tinkamai organizuoti darbo pasidalijimą. Kiekvienas žmogus gimsta su tam tikrais gebėjimais. Jei valstybė netrugdys žmogui užsiimti veikla pagal jo gebėjimus, įgimtus talentus, tai žmonės bus patenkinti ir kartais sutiks dirbt mėgiamą darbą net ir už mažesnį atligį. Tai dar labiau įtvirtins teisingumo jausmą.
• Valstybės valdymui paskirti išmintingą valdovą. Anot Platono, išmintingumu garsėja filosofai. Jie patys neturi turto, jiems nerūpi nauda, jų sprendimai pasverti nešališkai, jų išmintis tokia gili, kad pajėgi aprėpti visos visuomenės interesus. Tačiau reikia papieštaraut Platonui, nes netgi protingiausias ir išmintingiausias vadovas negali įžvelgti, kokia yra gėrio formulė, kuri tiktų visų žmonių lūkesčiams. Vienas vadovas nepajėgus nustatyti gerbūvio formulės. Šį darbą turi atlikt parlamentas. Parlamente žmonės išsirenka savo grupių atstovus, kurie gina jų socialinius interesus. Kadangi interesai skiriasi, tai tenka politinėmis priemonėmis ieškot kompromisų ir vienus interesus pripažint pirmaeiliais, o kitus antraeiliais.
11 klausimas. Laimės ir žmogaus orumo samprata Aristotelio filosofijoje. Paskutiniu Antikos mąstytoju buvo Aristotelis, gyvenęs 4a. pr. mūsų erą. Jis garsėjo neregėtai plačiu, enciklopediniu išsilavinimu. Studijavo Platono įkurtoje akademijoje. Laikė Platoną savo draugu. Bet draugystė jam pareikšti: „Platonas man brangus kaip draugas, bet tiesa dar brangesnė. T.y. kad ir kaip gerbčiau ir mylėčiau savo bičiulį, teisingumo jausmas verčia sakyti jam ir nemalonius dalykus. Antai Platonas gynė 2 pasaulių buvimą idėjų ir žemiško pasaulio egzistavimą. Vietoj to, kad pasaulis būtų vienas, jis jį sudvigubino. Aristotelio manymu, tai netikęs požiūris į pasaulį. Tikrovė yra viena, ji ta realybė, kurioje mes gyvenam, mes regim debesį, miestus, gatves, girdim lakštingalos balsą, visa tai tikrovės pavidalai. Net žmogus tėra tikrovės dalis. Juk jis yra protaujantis, mąstantis gyvūnas. Ir visi tikrovės daiktai ir reiškiniai, neegzistuoja atsietai vieni nuo kitų. Tenka pripažinti, kad pasaulyje tikslinga tvarka. Kiekviena rūšis tarnauja kitoms rūšims. Pasaulyje viskas susieta funkcionaliais ryšiais. Tame tikslingame pasaulyje žmogus irgi ne išimtis, jis irgi siekia tikslo savo gyvenime. Aukščiausią jo gyvenimo tikslą sudaro LAIMĖ. Viską gali nusipirkti už pinigus: sąžiningumą, teisingumą, meilę. Bet laimės nusipirkt dar niekam pasauly nėra tekę. Laimė - pats aukščiausiais gėris žmogaus gyvenime. Tas, kuris nugyveno gyvenimą laimingai, gali pasakyti, kad jis turėjo prasmingą gyvenimą. Aristotelio nuomone, egzistuoja 3 laimės atmainos: Pramogų laimė. Atsakingo gyvenimo laimė. Mąstytojo laimė.
Žmogui derėtų gyvenime siekti tų 3 laimių balanso. Protingas žmogus visada vadovaujasi dora, o pastaroji jam sako - venk kaip galėdamas kraštutinumų savo gyvenime. Visame kame ieškok saiko, aukso vidurio. Dosnus žmogus niekada neatsisakys paskolinti pinigų, tik tai darys vien su protu. Nenorėdamas būti išlaidūnu, jis visuomet laikysis 3 sąlygų:
Visada žiūrės kam skolinti. Kilnus žmogus čia elgtųsi kitaip. Kilnus irgi neatiduotų pinigų bet kam. Bet antra ir trečia sąlygos jam negalioja. Jis yra kilnus tuo, kad atiduoda pinigus be jokio atlygio. Panašiai elgiasi ir orus žmogus. Jis pirmiausiai gerbia save. Jis supranta, jog jo vidinė stiprybė yra išmintingume. Išmintis jam pataria - nuolat mokykis. Mokykis iš savo paties ir iš svetimų žmonių patyrimo ir klaidų. Suklydęs nekaltink niekados kitų. Pirmoje eilėje atsigręžk į save patį kartais pats neprisidėjai prie netikusių sprendimų. Suklydusi ori asmenybė nebijo viešai pripažinti savo klaidą. Orumas padeda neužsidaryti savyje, o nutiesti tiltą į kito sielą. Teikdamas pagalbą sau, ori asmenybė visada padeda ir kitam.
Aristotelio filosofijos centrinė mintis - laikydamasis nuosaikumo gyvenime žmogus patirs daugiau laimės negu jis laukia to pats, bet čia gali kilti klausimas ar ši aukso vidurio taisyklė yra universali, ar tinka visiems. Aristotelio atsakymas yra sekantis, aukso vidurio taisyklė nėra visuotinė ir garantijų kiekvienam žmogui neduoda, kadangi visuotinos bendros laimės formulės negali būti, kiekvienam laimę gali teikti skirtingi dalykai: vienam - šeima, kitam - profesija, trečiam - sportas. Kas žmogui yra asmeninė laimė, nustatoma praktiškai (empiriškai) bandymų ir klaidų keliu, be to, aukso vidurio ieškojimas ne visuomet įmanomas. Nuosaikumo reikalavimai lydi ir Aristotelio valstybės sampratą. Kaip ir Platonui, jam rūpi valstybės teisingumas, bet teisingumas aiškinamas naujai - ne valdovo protas ir filosofijos išmintis yra teisingumo garantas. Koks bebūtų išmintingas valdovas, jis neišvengs klaidų. Jo klaidos brangiai kainuoja liaudžiai, jos įstumia žmogų į varganą būklę. Užkirsti kelią valdovo savivalei pajėgia tik įstatymai. Geri įstatymai paprastai suvaržo valdovo laisvę ir nukreipia įstatymų turinį visiems žmonėms tinkama linkme. Įstatymai reguliuoja tarpusavio santykius, kad visi mes išliktume vienodai lygūs prieš įstatymus, kad nė viena socialinė grupė nebūtų lygesnė už kitas. Teisingumui Aristotelis suteikia teisinį juridinį aspektą. Teisinga valstybė yra ta, kuri yra teisinė valstybė. Jeigu toje teisinėje valstybėje, kuris nors iš žmonių pažeidžia lygybės principą, tai teisėjai ir teismai turi teisę (galią) atstatyti lygybę. Nuosaikumo ir aukso vidurio ieškojimas pagal Aristotelį yra pirmoji laimės sąlyga. Nemažiau svarbi antroji sąlyga: palankios išorinės aplinkybės, kad ir kaip sieksi išlaikyti savo orumą arba pasijusti laimingu, jei nebus tam tinkamų aplinkybių, tai tavo orumui, laimei ateis galas. Nors kartais, teigia Aristotelis, pasitaiko orių asmenybių ir turtuolių tarpe. Bet tai veikiau išimtys nei taisyklė. Didesnė tikimybė sutikt orius žmones yra tarp viduriniosios klasės atstovų. Pagal Aristotelį, oraus žmogaus vardo užsitarnauja vidutiniokai.
12. Hedonistinė gyvenimo samprata Epikūro filosofijoje.
Hedonizmas yra vienas iš geriausiai žinomų moralės teorijų. Kaip ir daugelis kitų, ji turi dvi puses: psichologinę ir etinę. Psichologinis hedonizmas yra doktrina, pagal kurią žmonės gyvenime siekia malonumų ir tik malonumų. Atrodo, kad Epikūras laikėsi būtent tokio požiūrio. Jo nuomone, gyvenime žmonės siekia įvairių tikslų. Tai gali būti ir turtas, ir šlovė, ir valdžia. Šių tikslų siekima būtent todėl, kad turtas, šlovė ar valdžia teikia malonumą.
13. Kl Gėrio samprata stoikų filosofijoje
Stoikais buvo Seneka ir Markas Aurelijus. Malonumai, pagal juos, nėra patikimas ir tikras gėris. Po malonumų priedanga gali slėptis tiek gėris tiek blogis. Tad malonumai jokiu būdu negali būti gyvenimo vedliai, o tiktai palydovai gyvenime. Ne malonumai, o stoiška, ištverminga laikysena yra atrama gyvenime. Juk žmogaus padėtis pasaulyje nėra lengva. Jis pastoviai susiduria su įvairiomis negandomis. Ir čia, deja, nieko nepakeisi, kadangi viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta su būtinumu, neišvengiamai. Viskas vyksta pagal išankstinį Dievo planą, Todėl kiekvieną iš mūsų persikioja likimas. Likimas nėra joks išmistas. Jis realiai, objektyviai egzistuoja. Jo siųstus išbandymus ir smūgius patiria kiekvienas. Todėl Seneka neveltui moka: „Žmogaus, gyvenime daug įgysi, bet dar daugiau prarasi”.
Žmogus yra protinga ir laisva būtybė, nors išorinės aplinkybės slegia jį. Bet visados yra 2 atramos: 1) žmogaus protas;2) jo laisvė. Būdama protinga žmogaus prigimtis, suvaldo emocijas, instinktus, baimes, aistras, dirtinius lūkesčius. Būdama laisva žmogaus prigimtis, gali niekinti išorines aplinkybes. Laisvas žmogaus gali pasikliauti pačiu savimi ir stoiškos ištvermės pagalba išsivaduoti iš vidinio nerimo ir vidinės įtampos, kuri neretai mus persekioja. „Atsitokėk - teigia Stoikai - tikroji gyvenimo vertė ne prabangiausiuose apartamentuose ir ne išorinėse gerybėse. Išlik prabangai abejingas. Kai nustosi branginti išorines vertybes, jie praras savo valdžią ir galią tau. Kur kas svarbiau išlikti turtingu dvasia ir teisingu savo sprendimuose. Tuomet nesvarbu, ar tu esi vargšas, ar neįgalus, ar nevykėlis meilėje, visi tave gerbs ir mylės. Vidinio teisingumo jausmas suteiks tau gilią prasmę gyvenime”.

Rodyk draugams

Labas pasauli!

2011-06-12 parašė asas12

BLOGas.lt sveikina prisijungus prie blogerių bendruomenės. Tai pirmas tavo įrašas. Gali jį redaguoti arba ištrinti. Sėkmingo bloginimo!

Rodyk draugams